Vaiko pasirengimas mokyklai: mokėti skaityti ir skaičiuoti?

Kada vaikas pasiruošęs pirmai klasei? Kai jau skaito, ar kai drąsiai įlipa į medį? Kodėl tėvai neretai apsigauna manydami, kad jų vaikas jau pakankamai subrendęs mokyklai, ir kuo naudingas ikimokyklinukų nuobodžiavimas? Apie tai kalba patyrusi Valdorfo pedagogė Roma Turčinavičienė, daugiau kaip du dešimtmečius dirbanti Valdorfo ugdymo įstaigose ir šiuo metu mentoriaujanti naujiems mokytojams Vilniaus Valdorfo mokykloje.

Vaikystė – vertybė, kurios nereikia nuvertinti

R.Turčinavičienė primena, kad vaikystė yra didžiulė vertybė. Kai suaugusieji skuba, tempia vaiką į priekį ir nuolat jaudinasi, ar jis tikrai išmoks raides ir skaičius, ši vertybė ima blėsti. Valdorfo pedagogikoje remiamasi Rudolfo Šteinerio pasiūlytu požiūriu į vaiką per maždaug septynerių metų raidos etapus, kur kiekviename tarpsnyje keičiasi svarbūs dalykai, su kuriais susiję ir ugdymo uždaviniai.

Pirmasis septynmetis – laikas, kai vaikas auga fiziškai, formuojasi įpročiai, atsiranda pirmieji santykiai su pasauliu per mėgdžiojimą. Todėl taip svarbu, kad kasdienybėje būtų ne vien ekranai. Vaikas stebi maistą gaminančią mamą, kažką taisantį tėtį, kartu su šeima atliekamus namų ruošos darbus. Jis atkartoja ne tik mūsų judesius, bet ir vidinę būseną: įtampą, ramybę, pasitenkinimą ar nuolatinį skubėjimą.

Nuobodulys – bręstančio vaiko ženklas

Apie šeštuosius gyvenimo metus daug vaikų išgyvena nuobodulio laikotarpį. Aplinka, žaislai, įprasti žaidimai tampa pernelyg gerai pažįstami. Vaiko viduje bunda troškimas naujam pažinimo etapui. R. Turčinavičienė pabrėžia, kad tokiais momentais svarbu neskubėti nuobodulio užpildyti nuolatiniu užėmimu. Verčiau duoti laiko ir erdvės, kol iš vaiko vidinių resursų gimsta naujas smalsumas, noras mokytis, gebėjimas žavėtis mokytoju ir sutelktai veikti kartu su bendraamžiais.

Pasak pedagogės, būtent išgyventi pojūčiai, pasakos, istorijos, laikas žaidime ir nuobodulio pauzėse kuria tvirtą pagrindą, ant kurio vėliau laikysis mokykliniai mokslai. Už šį pamatą atsakinga ne vien mokykla, jis kuriamas ankstyvoje vaikystėje.

Fizinė branda ir jos ženklai

Vertindami vaiko pasirengimą mokyklai, Valdorfo pedagogai atidžiai stebi fizinę brandą. Vienas iš akivaizdesnių ženklų – besikeičiantys pieniniai dantys. Priešmokyklinio amžiaus vaikams keičiasi ir veido struktūra: mažėja kūdikiškas putlumas, proporcijos tampa brandesnės. Vaikas jau moka šokinėti ant vienos kojos pirmyn ir atgal, į kairę ir dešinę.

Šiandien fizinė branda dažnai pasirodo anksčiau, dantys gali pradėti kristi ir penkerių su puse. Tačiau tai nereiškia, kad vaikas jau pasirengęs mokyklai. Pedagogė atkreipia dėmesį, kad fizinis pokytis dar nesako, jog socialinis ir psichologinis pasirengimas atitinka mokyklos ritmą. Todėl vien fizinių ženklų neužtenka, būtina matyti bendrą vaiko paveikslą.

Ar vaikas klausosi, kai su juo kalbate?

Vienas svarbiausių brandos rodiklių – vaiko gebėjimas išklausyti. Mokyklai pasirengęs vaikas gali išgirsti, ką sako suaugęs žmogus, kai šis ramiai pasako kelis sakinius, ir padaryti, ko prašoma. Brandą rodo tai, kad vaikas priima suaugusiojo sprendimą: „dabar bus taip“. Kai stebime vaikus, matome, ar jie tik pabūna šalia kalbančio suaugusio, bet vis dar gyvena savo svajonių pasaulyje, ar iš tiesų girdi žodžius.

Kitas svarbus gebėjimas – atpasakoti. Brandesnis vaikas, išgirdęs pasaką darželyje, vėliau gali ją pasekti tėvams. Jei patyrė įspūdį, matė kokį nors įvykį, jis pajėgus rišliai papasakoti, kas nutiko. Tai rodo, kad jo vidinis pasaulis jau tiek susiorganizavęs, jog patirtys sudėliojamos į nuoseklų pasakojimą.

Savarankiškumas ir santykiai su bendraamžiais

Socialinė branda labai aiškiai atsiskleidžia kasdieninėse situacijose. Menas pasirūpinti savimi – apsirengti, užsirišti batus, atlikti paprastus darbus, nuvalyti ar padengti stalą, padėti tėvams tvarkytis – rodo, kad vaikas geba prisiimti nedidelę, bet realią atsakomybę. Kartu svarbu, kaip jis elgiasi tarp kitų vaikų.

Subrendęs vaikas santykiuose nepasimeta kiekvieną kartą, kai draugas nusisuka ar pasako skaudų žodį. Jis ieško išeičių: pasirenka kitą veiklą, nueina į kitą kambarį, susiranda naują partnerį žaidimui. R. Turčinavičienė prisimena mergaitę, kurios tėvai svarstė apie ankstesnį ėjimą į mokyklą. Nors jos piešiniai atrodė brandūs, kiekvienas draugės nusisukimas baigdavosi ašaromis ir sutrikimu, tarsi kalbėtume apie daug jaunesnį vaiką. Tokiu atveju akivaizdu, kad socialinė-emocinė branda dar nėra prilygstanti mokyklos iššūkiams.

Ką galima perskaityti iš piešinių?

Vaiko piešiniai – tarsi jo vidinio pasaulio atspindys. Maždaug trejų metų vaiko žmogaus figūra dažnai primena „galvakojį“ – saulutę, kabančią kažkur popieriaus lape. Vėliau iš šio burbuliuko ryškėja žmogus, kuris ilgainiui nusileidžia ant žemės. Tuomet šalia atsiranda namas, taip pat pastatytas ant žemės, pradeda kartotis tam tikros detalės. Tai laikoma brandos mokyklai ženklu.

Labai svarbi simetrija. Jei jos staiga nelieka, galima nujausti, kad vaiko gyvenime įvyko kas nors svarbaus. Kartais piešinyje atsiranda, pavyzdžiui, neproporcingai didelė akis – tai gali būti siejama su nesena ligos patirtimi ar išgyvenimu. Tuo pačiu R. Turčinavičienė pabrėžia, kad vaikai yra labai skirtingi. Kai kurie mažai reiškia save piešdami, todėl sprendžiant dėl pasirengimo mokyklai svarbu nevertinti vien piešinio. Visada reikia stebėti vaiką įvairiose situacijose, kalbėtis, tartis ir neskubėti.

Nuobodulys kaip brendimo dalis

Pedagogė dažnai susiduria su tėvų nerimu: darželyje vaikas ima nuobodžiauti, gal reikėtų kuo greičiau vesti į mokyklą, kur jam būtų įdomiau. Tačiau Valdorfo pedagogikos požiūriu nuobodulio laikotarpis yra labai prasmingas. Kai vaikas nėra nuolat užimtas, viduje vyksta svarbūs procesai. Patirtys yra virškinamos, susidėlioja į vietas, atsiveria erdvė naujam susidomėjimui.

R. Turčinavičienė nuobodulį lygina su natūraliu gyvenimo ritmu: yra darbymetis ir yra atokvėpis, įkvėpimas ir iškvėpimas. Skaitome įdomią knygą, o perskaitę išeiname pasivaikščioti. Branda visada reikalauja laiko pabūti – taip, kaip brandinamas sūris, kad įgytų skonį. Vaiko raida irgi vyksta sava eiga ir reikalauja laiko.

Kada tinkamiausias laikas pradėti mokyklą?

Tėvai kartais klausia, ar leisdami vaiką į mokyklą nuo septynerių metų jie neatsilieka, ar ne lėtina jo gyvenimo. Pedagogė atsako, kad visada reikia žiūrėti į konkretų vaiką ir į daugybę aplinkybių. Vaiko gyvenimo trumpinti niekas nenori. Kartu ji pastebi, kad dažniausiai ankstesnio ėjimo į mokyklą norisi dėl intelektinių gebėjimų: vaikas pažįsta raides, skaičiuoja, perskaito vardą. Tačiau socialinė ir emocinė branda taip greitai nesivysto.

Žvelgiant į platesnį kontekstą matyti, kad ir vyresniame amžiuje žmonės neretai atideda svarbesnius sprendimus, pavyzdžiui, renkantis profesiją ar gyvenimo kelią. Tai rodo ne vien atskirų vaikų, bet ir visuomenės tendencijas. Dirbtinai pastūmėti brandą yra sunku, todėl R. Turčinavičienė kviečia atsargiai žiūrėti į siūlymus visiems vaikams vienodai ankstinti mokyklos pradžią.

Žaidimas – pagrindinė vaikystės veikla

Anot R.Turčinavičienės, ikimokyklinis laikotarpis turi savo paskirtį. Vaiko pagrindinė veikla šiame amžiuje yra žaidimas. Tai ne pramoga po rimtų darbų, o pats ugdymo pagrindas. Tyrimai vis daugiau kalba apie tai, kiek žaidimas prisideda prie vėlesnės mokymosi sėkmės.

Kai svarstome apie mokyklos ankstinimą ar nuolatinį pažangos matavimą, verta paklausti: ko siekiame? Jei vaiko dieną pripildome užduočių ir akademinio turinio, bet iš jos išnyksta laikas laisvam žaidimui, savarankiškiems atradimams ir nuobodulio pauzėms, vėliau gali tekti spręsti visai kitokias problemas, susijusias su nerimu, motyvacija ir santykiais.

R. Turčinavičienės žinutė tėvams – stebėti vaiką, kalbėtis su pedagogais, neskubėti. Vaikystė verta pagarbos. Laikas, skirtas bręsti, nėra laiko švaistymas. Tai pamatas, ant kurio vaikui bus lengviau statyti visą savo būsimo mokymosi ir gyvenimo namą.

Šaltinis: Roma Turčinavičienės interviu, Vilniaus Valdorfo mokykla.

Taip pat skaitykite