Vaiko pasirengimas mokyklai: ne amžius ir ne skaitymo lygis

Kaip tėvai turėtų ruošti vaikus mokyklai?

Karantino metu šeimos susidūrė su nepaprasta situacija – tėvai pradėjo dirbti iš namų, tuo pačiu reikėjo rūpintis vaikais, bei skirti jiems dėmesio. Šios sąlygos išryškino vieną klaidingą suvokimą: daugelis tėvų ėmė manyti, kad jie turėtų tapti savo vaikų mokytojais. Pedagogai su nerimu stebėjo šią tendenciją, nes ji gali sukelti daugiau žalos nei naudos. Tokios tendencijos ypač stebimos vaikams besiruošiant pradėti lankyti mokyklą. Kada vaikas pasiruošęs mokyklai ir kaip jam padėti ruoštis?

Kas signalizuoja apie vaiko paresirengimą mokyklai?

Daugelio tėvų nuomone, kad vaikas yra pasiruošęs mokyklai, jei jau geba skaityti, rašyti arba skaičiuoti. Žinoma, tokią nuomonę formuoja ir tradicinio ugdymo programos. Tai – klaidinga prielaida. Remiantis Valdorfo pedagogikos principais, kurie atkreipia dėmesį į natūralią vaiko raidą, yra visiškai skirtingi veiksniai, signalizuojantys apie pasirengimą.

Valdorfo pedagogė Rūta Pūkelė teigia, kad tikrasis pasirengimo ženklas yra kitoks. Svarbiausias dalykas – ar vaikas sugeba susikaupti ir išlaikyti dėmesį bent dešimt minučių ties viena veikla, netgi jei šalia yra kiti vaikai ir triukšmas. Toks gebėjimas susikoncentruoti yra būtina savybė.

Antrasis ženklas – vaiko piešiniai. Ar nupieštas žmogus turi visas kūno dalis? Ar medžiai ir augalai stovi tvirtai žemėje? Ar vaikas piešia sukaupęs dėmesį, ar blaškosi? Šie konkretūs ženklai yra informatyvesni nei bet kuris testas.

Fiziniai raidos ženklai taip pat svarbūs: ar pradeda keistis priekiniai dantukai? Ar vaikas geba priešinga ranka pasiekti priešingą ausį? Ar jis noriai pasisveikina, paduodamas ranką su suglaustais pirštais? Tai – biologinio subrendimo rodikliai.

Kodėl per anksti pradėtas akademinis ugdymas gali pakenkti?

Kai fizinis vaiko augimas dar vyksta, o tėvai ar mokytojai pradeda per anksti mokyti akademinių dalykų, atsiranda tiesioginė įtampa tarp biologinės raidos ir akademinio ugdymo. Tai gali sukelti rimtas sveikatos problemas.

Pedagogė perspėja, kad per anksti pradėtas mokymas gali sukelti miego trūkumą, dažnas ligas. Visa tai emocinio nestabilumo ženklai. Vaiko organizmas pradeda silpti, nes jis nepajėgus pakelti per ankstyvojo akademinio mokymosi.

Biologinė raida turi savo tempą. Kai susiformavo vaiko organai ir jis pasiekė tam tikrą brandą, tik tada galima pradėti mokyti akademinius dalykus. Anksčiau to – tik žaidimas, tyrinėjimas ir natūrali veikla.

Gera žinia tėvams - jūs neturite būti mokytojais

R. Pūkelė pateikia nuraminantį atsakymą: vaikai naturaliu keliu išmoks skaityti, rašyti ir skaičiuoti, kai pradės lankyti mokyklą. Taigi tėvai neturėtų verstis per galvą ir mokyti vaikų namuose. Per prievartą grūdamos žinios gali tik atbaidyti vaiką nuo mokymosi, atnešti baimę dėl mokymosi proceso ir gadinti tėvų ir vaikų santykius.

Tačiau yra ir kitas kraštutinumas, kuri taip pat yra žalingas. Jei tėvai leidžia vaikui sėdėti prie ekranų ilgiau nei valandą per dieną, vaikai jausis nusivylę ir piktesni, nes negauna to, ko tikrai reikia – tėvų dėmesio ir bendravimo.

Ką tėvai gali padaryti, norėdami padėti vaikams?

Geriausias tėvų indėlis yra tiesiog žaidimas. Žaidimas be tikslo kažko išmokyti, tik smagumo dėlei. Čiuožimas nuo kalno su rogėmis, sniego pilių statymas, stalo žaidimų žaidimas drauge. Visa tai suteikia vaikui svarbios patirties, ir nauda yra didesnė nei bet kokios formalios pamokos.

Piešimas yra naudingas. Bet ne piešimas pagal griežtas taisykles, o piešimas, kurio metu vaikas atveria savo vaizduotę. Pasakos – jų skaitymas arba žaidimas, kuriame vaikai suvaidina pasakos veikėjus. Bet dar svarbiau – tėvai gali pasidalinti savo patirtimis. Jei būdamas vaikas įpuolėte į upelį, statėte namą iš akmenų ar pasidarėte slėptuvę, - papasakokite apie tai. Jums bus smagu prisiminti, o vaikui bus nepaprastai įdomu klausyti.

Eilėraščiai turi ypatingą vertę. Kai vaikai skaito ir mokosi eilėraščių, jų kalba praturtėja, vaizduotė stiprėja, lavinasi atmintis. Itin naudingi yra eilėraščiai, kurie sujungti su judesiais, t.y. kai kiekvienas žodis ar garsas atitinka konkretų kūno judesį. Lietuvių poetai yra sukūrę gausią eilėraščių kolekciją vaikams, ir nereikėtų vengti net sudėtingesnių eilėraščių.

Veiklų ritmo svarba

Dažna tėvų klaida – per ilgai užsilikti ties viena veikla. Jei su vaiku kalbėjote, skaitėte arba jis piešė, sekanti veikla turėtų būti fiziškai aktyvi – bėgimas, šokis, judrus žaidimas. Šis svyravimas tarp ramios ir aktyvios veiklos žadina vaiko smalsumą. Vaikai pavargsta, bet nebūna išsekę, ir jie nekantriai laukia kitos dienos. Dėl to svarbu neužsilikti su viena veikla per ilgai. Trumpos, įvairios veiklos yra daug efektyvesnės nei ilgos, monotoniškos.

Sensorinis mokymas: pirštai ugdo protą

Dažnai ignoruojamas, bet labai svarbus aspektas – sensorinis mokymas. Kai vaikas dėlioja dėliones, liečia skirtingas faktūras ir formas, minko tešlą sausainiams kepti, beria pabarstukus – jis žadina pirštų nervinės galūnes. Tai yra pagrindinis intelekto žadinimas.

Valdorfo mokyklose mokiniai mezga ir neria dėl labai konkrečios priežasties. Šios veiklos žadina pirštų paviršius šiurkščios medžiagos dėka, ir kartu vaikai išmoksta dirbti abejomis rankomis bei supranta medžiagos savybes.

Kasdieninė rutina

Vienas iš svarbiausių tėvų uždavinių – mokyti vaikus rutinų ir tvarkos. Kiekvienas daiktas turi savo vietą, ir po žaidimo jis turi grįžti į tą vietą. Po valgio stalas turi būti nuvalytas. Tai nėra griežtumas – tai yra gyvenimo tvarkos supratimas.

Tai galima mokyti per kontrastą. Viename etape – šūkavimai, voliojimasis, šėlsmas. Po kelių minučių – tyla, ramus balsas, ramybė. Šis ritmas tarp energijos ir sukauptos ramybės duoda vaikui aiškų supratimą kaip elgtis.

Didžiausias tėvų indėlis į vaikų ateitį ir pasirengimą

Valdorfo pedagogė R. Pūkelė nori, kad tėvai išgirstų tiesą: tėvai neturėtų reikalauti per daug nei iš savęs, nei iš būsimų pirmokų. Karantinas ir be to sudarė pakankamai iššūkių. Svarbu nepamiršti, kad vaiko augimas ir mokymas yra kompleksinis procesas. Skaitymas yra viena iš daugelio kompetencijų, bet toli gražu ne vienintelė.

Didžiausia dovana, kurią tėvai gali suteikti savo vaikams: emocinis saugumas, pasitikėjimas savimi ir motyvacija mokytis. Jeigu vaikas ateina į mokyklą besijaučiantis saugus, norintis sužinoti naujų dalykų bei pasitikintis savimi – jis turi tvirtą pamatą. Jo mąstymas bus atviras naujiems dalykams, o mokymasis jam nebus baisus, priešingai - tai bus smagi patirtis. Ir būtent šio pamato sukūrimas – tai geriausias tėvų indėlis į vaiko ateitį ir sėkmingą mokyklos pradžią.

Šaltinis: Rūtos Pūkelės pedagoginis interviu, Vilniaus Valdorfo Atviroji mokykla

Taip pat skaitykite