Ką reiškia būti Valdorfo mokyklos bendruomenės dalimi?

Tėvų dalyvavimas mokyklos gyvenime ir partnerystė yra viena iš pagrindinių Valdorfo mokyklos idėjų. Tačiau ką tiksliai turime omenyje, kai apie ją kalbame? Ar tai tėvai, savanoriškai padedantys kasmetinėje mugėje ar mokyklos talkoje? Ar kalbame apie tėvų auklėjimą per susirinkimus? Ar mokytojai turėtų vadovauti šeimoms, kaip auginti vaikus ir tvarkyti šeimos gyvenimą? Kaip tėvai gali aktyviai įsitraukti į mokyklos plėtrą, koks yra mokytojų indėlis ir kokie aspektai iš tiesų svarbūs?

Valdorfo mokyklos gimė iš socialinio impulso. Šis impulsas gyvuoja dinamiškame mokytojų, vaikų ir tėvų trikampyje. Bėgant metams daugelyje mokyklų susiformavo „tipiškas tėvų darbas“. Tačiau ar toks supratimas vis dar tinkamas šiandien? Tėvų dalyvavimas mokykloje turi atliepti šiuolaikinę situaciją.

Tėvai – bendruomenės specialistai

Tėvai patys yra tam tikros srities profesionalai. Vieni dirba prekyboje ar vadyboje, kiti yra gydytojai, sodininkai ar amatininkai. Tėvai atstovauja įvairioms profesijoms ir talentams. Dėl demografinių pokyčių vis daugiau senelių taip pat nori aktyviai dalyvauti mokyklos gyvenime. Šis potencialas mokykloje turėtų būti vertinamas ir kviečiamas. Tėvai ir seneliai vis dažniau nori įsitraukti, siūlyti idėjas ir prisiimti atsakomybę. Taigi šiandien tėvų dalyvavimas yra grindžiamas tikra partneryste.

Kliūtys, su kurios susiduriame

Dažnai kitą žmogų matome per vaidmens prizmę - mokytojas, motina, tėvas. Ir patys kalbame bei elgiamės pagal savo vaidmenį. Mokytojai bijo būti laikomais nekompetentingais, todėl slepiasi už viską žinančio eksperto kaukės. Kartais mokytojai pamiršta, kad tėvai yra su vaiku nuo pat gimimo ir jį pažįsta daug geriau nei bet kuris pedagogas.

Tuo pačiu metu tėvai dažnai neatkreipia dėmesio į klasę kaip visumą. Jų žvilgsnis koncentruojasi ties savo vaiku. Jie klausia: „Ar mano vaikui gerai? Ar jis gauna pakankamai dėmesio? Ar tenkinami jo individualūs poreikiai?“ Tėvai tikisi, kad mokykla suteiks jų vaikui puikiausias mokymosi sąlygas. Jie pasirinko šią mokyklą, prisiėmė papildomus finansinius įsipareigojimus ir papildomus reikalavimus.

Rudolfas Šteineris tokį galimą konfliktą numatė jau 1923 m. Stuttgarto mokykloje sakydamas: „Visų pirma turime sutelkti dėmesį į savo ketinimus. Negalime tikėtis daug naudos iš nurodymų, kaip mokytojai turėtų kreiptis į tėvus ir atvirkščiai. Tačiau galime tikėtis daug, kai mokytojai ir tėvai susitiks su teisinga nuostata ir požiūriu.“

Labai daug priklauso nuo vidinės nuostatos ir ketinimų tiek tiesioginiame mokytojo ir tėvų santykyje, tiek kiekvieno, kas dalyvauja mokyklos gyvenime.

Abiejų pusių stiprybės

Mokytojai ir tėvai įkūnija skirtingas, tačiau viena kitą papildančias savybes. Mokykla yra kasdienė mokytojų darbo vieta, kurioje per darbą kuriamas nuoseklumas ir patikimumas. Jie sudaro glaudžią bendruomenę. Svarbu, kad ši bendruomenė išliktų patikima ir kartu atvira naujiems impulsams.

Tėvai yra lygiai taip pat esminė mokyklos dalis. Be jų nebūtų nė pačios mokyklos. Suprantama, kad jie dažnai lieka nuošalyje, retai įeina į mokyklos pastatą, ir vaikams augant vis mažiau žino apie mokyklos kasdienybę. Fizinis atstumas kuria fragmentiškumo jausmą. Taigi geriausiu atveju tėvai palaiko mokyklą finansiškai ir dvasiškai.

Žingsnis į priekį

Daugelyje mokyklų pasitvirtino praktika ir buvo jaučiama nauda, kai tėvų partnerystė buvo kryptingai peržiūrėta, keliant šiuos klausimus:

• Kokiame raidos etape dabar esame kaip mokykla?

• Kas yra svarbiausia mūsų dabartinei situacijai?

• Kokią viziją šiai mokyklai turi tėvai ir mokytojai?

Pirmaisiais mokyklos gyvavimo metais gausu entuziazmo ir pirminės energijos. Po kelеrių metų gali atsirasti nusivylimo ar nuovargio, nors patys procesai ir darbo grupės jau įsitvirtinusios. Tai suteikia tam tikros ramybės po pradinės sumaišties, tačiau kartais pritrūksta tos pradinės jėgos. Tuomet verta paklausti - kokių bendradarbiavimo formų reikia dabar?

Diskusijos apie žaidimų aikštelę, naujas erdves ar mokyklos plėtros idėjas – tai puiki proga pasvarstyti, kaip tėvai gali dalyvauti planuojant ir įgyvendinant šias idėjas. Ar tėvai galėtų turėti balsą renkant naujus mokytojus? Ar galėtų prisidėti formuluojant naujų pareigybių kriterijus? Kaip sukurti tokią aplinką, kurioje kiekvienas – tėvai, mokytojai ir klasės bendruomenė – turi sau tinkamą vietą?

Kartu, net ir su skirtumais

Kai sąmoningai pasirenkame dalyvauti mokyklos gyvenime, kartu sakome „taip“ bendradarbiavimui. O tai reiškia, kad teks dirbti su žmonėmis, kurių patys nebūtinai būtume pasirinkę. Gali nutikti, kad vieno ar kito žmogaus požiūris mums atrodo svetimas. Skirtingi auklėjimo stiliai, gyvenimo būdai ir vertybės išryškėja tik pradėjus bendrauti.

Taip gali atsitikti, kad darbo grupėje ar tėvų susirinkime sėdime šalia žmonių, kurie mums atrodo savotiški ar sunkiai suprantami, o jų vaikai kasdien mokosi kartu su mūsų vaikais. Kažkam per daug tiesmukiškas, kitam – per intelektualus, dar kitam – per modernus. Gali užplūsti pyktis, tačiau reikia prisiminti, kodėl esame čia - dėl atviros mokyklos atmosferos, dėl naujų idėjų, dėl ateities. Kaip tokioje situacijoje rasti kelią į priekį?

Klausymasis – svarbiausias įgūdis

Svarbiausias įgūdis, kurio reikia bendruomeniniame gyvenime, yra gebėjimas klausytis. Dažnai manome, kad klausome tam, jog sužinotume tai, ko nežinome arba kas mums bus naudinga. Tačiau filosofė Natalie Knapp atkreipia dėmesį, kad didžiausias klausymosi potencialas slypi kitur. Klausydamiesi turime galimybę sužinoti tai, ko kalbėtojas pats nežino. Empatiškas klausymasis suteikia pašnekovui erdvę surasti aiškumą savo mintyse. Kaip kadaise pasakė vienas mokinys: „Tik kalbėdamas žinau, ką galvoju.“

Tėvų susirinkimo ar darbo grupės svarbiausia užduotis – sukurti erdvę kitų žmonių mintims. Tokia erdvė leidžia gimti naujoms idėjoms, papildymams, bendrai vizijai. Taip prasideda dinamiškas procesas, kuris, pasak Natalie Knapp, pažadina grupinį intelektą. Tik tada galimi nauji žingsniai. Empatiškas klausymasis, platus mąstymas ir tikras bendradarbiavimas nėra lengvi dalykai. Jie reikalauja pastangų atidėti į šalį savo nuomones, asmeninius tikslus ir „aš žinau geriau".

Tėvų partnerystė primena kraštovaizdį su begale takų ir vaizdų. Kartais žygis lengvas ir malonus, bet kartais atrodo kaip pasivaikščiojimas džiunglėse. Empatiškas klausymasis yra kompasas ir atrama mums visiems.

Šaltinis: Karin Smith, More than baking cakes, Waldorf Resources

Taip pat skaitykite